Yra įvairių gipso lėtintuvų paruošimo būdų; priklausomai nuo naudojamų žaliavų ir pagrindinių principų, šiuos metodus galima plačiai suskirstyti į keletą specifinių procesų.
Vienas iš būdų kaip pagrindinė žaliava naudoja furfurolo likučius -šalutinį pramonės produktą--. Speciali procedūra apima šiuos veiksmus: 3–4 dalys šarmo ištirpinamos vandenyje, pridedama 30–50 dalių furfurolo likučių ir mišiniui leidžiama mirkti 5–40 minučių; vėliau temperatūra pakeliama iki 70–85 laipsnių, tada pridedama 5–15 dalių kalcio -hidroksi- -metilbutirato ir mišinys maišomas, kad reaguotų 30–70 minučių; galiausiai pridedama 1–8 dalys kalcio propionato ir 0,5–3 dalys vinilo tret-karboksilato ir reakcija tęsiasi dar 2–10 minučių, kol mišinys atšaldomas ir filtruojamas, kad gautųsi gipso sulėtintuvas. Šiuo metodu pagamintas lėtintuvas išlaiko puikų stabdymo efektyvumą tiek neutraliomis, tiek šarminėmis sąlygomis, tuo pačiu darydamas minimalų poveikį gipso stiprumui.
Kitas metodas skirtas biologiškai skaidaus, didelio{0}}efektyvaus gipso sulėtintuvo paruošimui. Šis lėtintuvas pagamintas sumaišius kalcio poliaspartatą su tetranatrio iminodisukcinatu. Paruošimo procesas apima tam tikros koncentracijos kalcio poliaspartato ir tetranatrio iminodisukcinato vandeninius tirpalų paruošimą atskirai, abu tirpalus sumaišius ir po to mišinio džiovinimą. Manoma, kad šie du komponentai sudaro chelatinį kompleksą, turintį specifinę erdvinę konfigūraciją; ši struktūra suteikia sulėtintui puikų stabdymo efektyvumą, kai jis naudojamas desulfuruoti gipsą ir fosfogipsą, nesukeliant reikšmingo bendro gipso stiprumo sumažėjimo.
